tėvuonis

tė́vuonis, -ies sm. (1) NdŽ; Sut žr. tėvonis 1. | bažn.: Turėjo pavirst tikraisiais sūnumis Abromo ir tė́vuonimis dangaus DP77. Bu[v]o Viešpatimi ir tė́vuonimi anos garbės amžinos DP89.